Smulkaus ir vidutinio verslo mentorė Alma Užusienė vis dažniau pastebi žmones lydintį atidėto gyvenimo sindromą. Iš pradžių pandemija, dabar karas ir energetikos krizė stabdo imtis savo svajonių įgyvendinimo, patirti trokštamas gyvenimo patirtis. „Tačiau dabarties džiaugsmui nereikia geresnių laikų, pakanka prisiimti atsakomybę už šiandieninius veiksmus svajonių įgyvendinimo link“, –  asmenine patirtimi ir profesiniais patarimais dalijasi koučingo specialistė.

Penkiolika metų dirbusi nuosavame versle, o dabar kaip mentorė ir e. komercijos mokymų lektorė padedanti pradedantiesiems verslininkams, moteris prisipažįsta, kad atidėto gyvenimo sindromas nesvetimais ir jai. „Padėdama kitiems spręsti šią problemą pastebėjau, kad tam tikras savo gyvenimo sritis esu linkusi atidėlioti. Anksčiau sakydavau, kad užsiimsiu daug džiaugsmo man teikiančia kūrybine veikla, kai vaikai užaugs. Dabar pastebėjau – sūnus jau metus gyvena JAV, o aš vis dar nukeliu savo planus ateičiai. Supratau, kad asmeninių interesų aukojimas dėl kitų poreikių virto atidėliojimu, o atidėliojimas – įpročiu, kuris išliko ir tuomet, kai nebeliko tariamų išorinių kliūčių“, – pasakoja A. Užusienė ir pabrėžia, kaip svarbu pastebėti ir atsikratyti tokio įpročio.  

 Ar iš tiesų gyvenimas dar neprasidėjo?

Atidėto gyvenimo sindromas gali būti dažnas daugeliui žmonių. Tai požiūris į tikrovę, tarsi gyvenimas dar nebūtų prasidėjęs. Tuomet asmuo mato tam tikrą lūžio tašką, po kurio viskas turėtų pasikeisti į gerąją pusę: būsiu laimingas, kai baigsiu mokslus; skirsiu laiko sau, kai išaugs mano verslas; viskas pasikeis, kai įsigysiu savo būstą ir t.t. Bet tas laikas dažnai ir neateina. Tai nėra koks nors sutrikimas, labiau požiūris, virstantis įpročiu ar nuolatine būsena. „Tai neleidimas sau būti laimingu dabar, manant, kad laimei reikia svarios išorinės priežasties, nutiksiančios ateityje“, – paaiškina ir A. Užusienė.

Mentorė pastebi skirtingas savo klientų patirtis. „Vieni atidėlioja tik tam tikrų gyvenimiškų sričių svajones, pavyzdžiui, fokusuojasi tik į verslo kūrimą ar karjerą, atidėdami ateičiai asmeninių santykių kūrimą, atžalas, keliones, pomėgius, santykius su draugais, džiaugsmą teikiančius hobius. Kiti – atvirkščiai, fokusuojasi tik į šeimą, atidėdami ateičiai savirealizaciją. Treti vis tolina laiką, kai leis sau dirbti mėgstamą darbą. Ketvirti tiesiog pasyviai plaukia pasroviui, atidėdami patirčių realizavimą kone visose gyvenimo srityse, įtikinėdami save, kad geriausi dalykai gyvenime nutiks vėliau, ne dabar“.

Koučingo sesijose su verslininkais A. Užusienė kalbasi ne tik apie verslą, paliečia ir jų asmeninį gyvenimą, siekius, svajones, tikslus. Specialistė pastebi, kad daugelis asmeninius poreikius žada tenkinti tuomet, kai pabaigs vykdomą verslo projektą, atidarys dar vieną parduotuvę, įsitvirtins dar vienoje užsienio rinkoje ir t.t. „Verslas yra puiki dingstis atidėti gyvenimą – tarsi užsiimama rimtais reikalais. Tokiu atveju dažnai siūlau prisiminti, kokių paskatų vedini ir kokios būsenos siekdami tą verslą kūrėte“, – pataria mentorė.

Svarbu suprasti, kas skatina atidėlioti troškimus ir kuo rizikuojate

Atidėto gyvenimo sindromas atsiranda dėl daugelio priežasčių. Nustatyta, kad pagrindiniai stimulai atidėti gyvenimą yra ugdymo klaidos, darboholizmas, nepasitikėjimas savimi ir noras pabėgti nuo realybės. Jau vaikystėje turėtumėte girdėti skatinimą neatidėti svarbių dalykų. Suaugus, visa galva pasineriant į darbus, rizika pamiršti savo svajones dar labiau didėja. Žema savivertė priverčia galvoti, kad vis dar esate nepasiruošę trokštamai patirčiai – išmokti anglų kalbą, pradėti bėgioti, mokytis tapyti ir pan. Jei prisideda ir tokios aplinkybės, kaip nuolatinis stresas – beveik garantuotai įtikėsite, kad gyvensite ir mėgausitės patirtimis tik tuomet, kai gyvenimas pagerės.

Ilgametę konsultavimo patirtį turinti verslo mentorė vardija tas pačias atidėto gyvenimo priežastis, tačiau pabrėžia, kad tai gali būti labai individualu. Be to, kai kurie žmonės, anot A. Užusienės, gali vengti prisiimti atsakomybę, būti pasyvūs, tingūs ar priklausomi nuo kitų žmonių bei išorinių aplinkybių. Tam, kad žmogus norėtų kažką keisti, turi suprasti, kokios rizikos kyla atidėliojant asmeninius troškimus. „To pasekmė – giluminis nepasitenkinimas dabartimi ir kančia vardan iliuzinio ateities paveikslo, kuris vis tolsta. Jei prisimintume, kad mūsų gyvenimas yra baigtinis, akivaizdu, jog visada yra rizika taip ir nepasiekti atidėliojamo tikslo, aukojant dėl jo dabarties džiaugsmą bei nekompensuojamai apvagiant savo gyvenimą“, – įsitikinusi koučingo specialistė.